LMRBT-Muftiato valdybos pirmininkas muftijus Aleksandras Beganskas kartu su Alytaus totorių bendruomenės atstovais lankėsi Vinkšnupių kaime, Bartninkų seniūnijoje. Kelionės metu jie aplankė senąsias totorių kapines, vietą, kur kitados buvo Vinkšnupių mečetė, Vinkšnupių dvarą bei Bartninkų seniūniją. Į šį susitikimą juos pakvietė Bartninkų seniūnė Violeta Raulinaitienė ir nauji Vinkšnupio dvaro savininkai – Rita ir Nerijus. 

Pirmoji Vinkšnupio mečetė buvo pastatyta totoriams apsigyvenus toje vietoje. XIX a. ji apgriuvo ir apie 1821-1824 m. ją atstatė ir tai buvo vienintelė medinė mečetė Lenkijos Karalystėje. Deja, jos egzistavimas pasibaigė II pasaulinio karo metu – 1944 m. liepos-rugpjūčio mėnesiais Vinkšnupių kaime vyko didžiulis bombardavimas ir mečetę kaip ir daugelis kitus to kaimo namus vokiečiai išardė, o jų rąstus panaudoto apkasų statybai. 

Šio bombardavimo metu visi kaimo gyventojai buvo evakuoti į šalia esančią Lenkijos teritoriją. Tarp jų buvo ir paskutinis imamas Jonas Chaleckas. Deja, atsitraukimo metu jis buvo mirtinai sužeistas. Lai Aukščiasiasis Allahas atleidžia jam visas nuodėmes ir apdovanoja Rojumi. Amin. 

Po evakuacijos totoriai daugiau nebegrįžo į šią gyvenvietę ir dabar apie mečetės egzistavimą mums primena jos likę pamatai.

Iš karto už mečetės buvo totorių kapinės. Šalia kapinių tekėjo upelis, kur buvo mirusysis apiprausiamas. Paskutinis totorius šiose kapinėse buvo palaidotas apie 1935-1937 m. AlhamduliLliah visi mirusieji buvo laidojami į Kyblos pusę, kaip dera islame (deja, keliose totorių kapinėse to jau nesilaikoma). Ne taip seniai kapinės buvo sutvarkytos – iš po žemių iškapstyti paminkliniai akmenys. Ant nedaugelio jų vis dar galima įskaityti užrašus. Bartninkų seniūnija labai prižiūri šias kapines, neapleidžia, šienauja. Labai dėkojame jai už tai.

Netoli kapinių yra Vinkšnupių dvaras, kuris buvo padovanotas totorių karo vadui Temir-Tuhan bėjui už nuopelnus Žalgirio mūšyje. Jis vedę totorę (pasak kitų šaltinių, lietuvę) Baranauskaitę ir pasivadino Tuhan Baranausku (Baranowski). XIX a. dvare gyveno imamas Mustafa Bazarevskis. Po 1863 m. sukilimo dvare totorių nebeliko.

Kelionės pabaigoje Alytaus bendruomenės totoriai vaišino visus ant laužo virtais ir burnoje tirpstančiais koldūnais bei skaniausiu šimtalapiu. 

Labai džiugu, kad ši kelionė padovanojo tokius mielus, paprastus žmones ir joje  užsimezgė šilta draugystė. Lai ji tęsiasi ir toliau.